nužavinimas

2 nužavìnimas sm. (1) KII69, NdŽ; R258, MŽ345, Sut, N 1. → 2 nužavinti 1: [Kristus] est kaltas nužavinimo arba mirimo DP158. Ji ir jos jaunikis dabar gaus atsiliepti dėl kūdikio nužavinimo Kel1937,10. Ciesorius Tiberijošius jau pirm septynių metų prisakęs buvo, kad visučės tarp nusūdijimo smerčiop ir nužavinimo dešimtis dienų praeitų prš. Ir kožnas turėkite ginklą nužavinimo rankoj savo BBEz9,1. 2. → 2 nužavinti 3: Radai, ko niekas pirm tavęs rast negalėjo: pakajų tarp Dievo ir tarp žmonių, mirties nužavinimą, gyvatos pataisymą DP600. \ žavinimas; nužavinimas; užžavinimas